Ketvirtadienio vakarą globėjai susirinko į tradicinį savipagalbos grupės susitikimą prie kavos/arbatos puodelio, kurį moderavo tarnybos atestuotas asmuo Rima Mockevičienė.
Globėjai kalbėjo apie tai, kaip jiems sekasi, kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais gyvena. Jie sutarė, kad daugiausia rūpesčių kelia ir dėmesio reikalauja globotinių mokymasis. Pamokų ruoša, motyvavimas, bendravimas su mokytojais – tai veikla, kuri reikalauja kasdienio globėjų dėmesio ir laiko. Sunkiausia būna motyvuoti globotinius mokytis ir kelti jų savivertę.
Mokymosi motyvacija – pasaulinė problema. Mokymosi motyvaciją lemia mokymosi aplinka – tai daugybės iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų bruožų visuma, kuriama mokyklos gyvenimo procese. Tai mokymo turinys, mokymo formos, būdai, metodai, mokytojai, mokiniai ir jų tarpasmeniniai santykiai – aplinka, kurioje organizuojamas mokymasis.
Sužadinti mokinių motyvaciją atkakliai mokytis yra sunku.
Mokytis pirmiausia skatina tėvai, globėjai suformuluodami reikiamas nuostatas. Pirmieji motyvai susiję su mokymusi, vėliau motyvacijai įtakos turi domėjimasis mokykla, kolektyvo gyvenimas, paskui užmokyklinis gyvenimas, aplinka, gyvenimo, profesijos perspektyvos. Skiriami motyvai susiję su mokymosi tikslais ir nesusiję su jais. Susiję yra tokie: mokymasis dėl sėkmės laukimo, dėl nesėkmių išvengimo, dėl savo mokslinių galių demonstravimo ir kt.; nesusiję: mokymasis dėl noro daryti kitiem malonumą, džiaugsmą, gauti dovanų ir kita. Didelę reikšmę mokymosi motyvacijai turi sąveika su aktualia teigiama ar neigiama situacija. Motyvuoja ir pati veikla, užduočių vykdymas, įgūdžiai ir įpročiai. Kai trūksta jėgų įveikti mokymosi sunkumus, aktyvumas mažėja, ir gali atsirasti motyvų nesimokyti.
Motyvacija perkelia mus iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją, kurios branduolį sudaro kryptingumas ir veržlumas. Mokymosi motyvacija padeda mokiniui suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, aktualizuoja būtinas mokinio žinias, sugebėjimus ir įgūdžius, turi įtakos mokymosi kokybei ir mokymosi pasekmėms. Mokinys suformulavęs ir įsisąmoninęs mokymosi tikslą, savo valios, proto ir jausmų energiją nukreipia konkrečiam veiksmui atlikti. Motyvai sukuria bendrą nusiteikimą mokytis, o nuo tikslų priklauso, kokie bus konkretūs mokymosi veiksmai. Sėkmingam ir sparčiam mokymuisi būtinas emocinis komfortas ir tam tikra emocijų sankaupa.
Vaiko noras mokytis stiprėja, kai: mokykloje jauku ir malonu, jis nepavargsta ir visada darbingas, per pamokas patiria sėkmės ir bendradarbiavimo džiaugsmą, vis nauja mokymosi medžiaga ir patraukli mokymosi forma patenkina jo smalsumą. Tuomet bręsta ir mokymosi motyvacija. Nesėkmės, neadekvatūs mokytojų vertinimai,
meilės stoka sukelia vengimo motyvaciją ir susilpnina vaiko norą mokytis.
Moksleivis – tai paprastas žmogus, kuris kaip ir kiti žmonės ne visuomet žvalus ir darbingai nusiteikęs. Kiekvienas asmuo kartais pasijaučia toks pavargęs, kad nieko nesinori daryti. Taip ir moksleiviai, jausdami nepaaiškinamą nuovargį, nenori mokytis ir eiti į mokyklą. Tas noras maskuojamas kokia nors liga (tai pilvą skauda, tai pykina, tai lyg gerklę pešti). Likę namuose šie vaikai greitai pasveiksta. Konfliktai su draugais taip pat labai reikšmingi. Draugų nuomonė labai svarbi, jų vertinimai gali pakelti ūpą, bet gali ir “įstumti į kampą”. Konfliktai su mokytojais sukelia nenorą mokytis, ypač kai santykiai su pedagogu tampa itin įtempti – nesinori su juo susitikti, atlikti jo užduočių, eiti į pamokas. Jo dėstomas dalykas praranda patrauklumą, atrodo kvailas ir niekam nereikalingas. Tėvų skyrybos dažniausiai “stumia”vaikus į savotišką neviltį; stiprūs išgyvenimai dėl šeimos gyvenimo krizės provokuoja vaiko norą ieškoti kažkokios išeities – tokia išimtimi neretai tampa reikšmingų tėvams dalykų atmetimas: vaikas aiškiai rodo tėvams, kad nenori mokytis, ir jeigu tėvai nesiliaus “kvailioję”, vaikai gali dar ryžtingiau pasielgti. Nesantaika šeimoje taip pat gali provokuoti nenorą mokytis. Vaikai jaudinasi, kai tėvai kivirčijasi, mušasi, kaltina vieni kitus, grasinasi skirtis arba nusižudyti. Tie šeimyniniai konfliktai taip emociškai “įtraukia” vaikus, kad mokymasis nueina į antrą planą. Dalis nenorinčių mokytis paauglių nesiryžta palikti mokyklos, bet lanko pamokas tik nuolat verčiami tėvų ir mokytojų, lieka antriems metams ir galiausiai meta mokyklą.
Paauglystės amžiaus tarpsnį mokslininkai paprastai apibūdina kaip krizių, sunkumų, prieštaravimų, konfliktų, nerimo, saviraiškos, ieškojimų amžiaus tarpsnį. Aštrėja susidūrimai su nusistovėjusiomis normomis, tradicijomis, požiūriais, daugėja konfliktų su pačiu savimi, artimaisiais, kitais žmonėmis, ypač suaugusiais. Svarbūs socialiniai veiksniai, lemiantys paauglio asmenybės formavimąsi laikomi paauglių tarpusavio santykiai ir bendravimas – tai viena iš reikšmingiausių asmenybės brendimo sąlygų. Šiurkštus, provokuojantis elgesys tampa atstumtojo paauglio norma, tai tarsi savotiška gynyba, vertės įrodymas. Stiprinant mokinių motyvaciją svarbu leisti jiems rinktis “asmeniškai priimtinus mokymosi veiklos aspektus”, pačių nusistatytus tikslus suderinti su mokomaisiais tikslai