Ketvirtadienio globėjų pokalbio tema „Kaip susidraugauti su nerimu”

Nerimas – tai normalus, kartais net gyvybiškai būtinas organizmo atsakas į realią ar subjektyviai išgyvenamą grėsmę. Epizodiškai reaguojant į tam tikrus gyvenimo įvykius, nerimą patiria kiekvienas asmuo, tačiau dalis žmonių jį išgyvena nuolat, ir tai sukelia didelį diskomfortą. Nerimo sutrikimai – vieni labiausiai paplitusių psichikos sutrikimų pasaulyje.

Nemiga, kūno virpulys, minčių antplūdis, nenustygimo vietoje jausmas, nekontroliuojamai išsiveržiančios emocijos, lėtinis galvos, skrandžio ar kitoks skausmas be aiškios medicininės priežasties, panikos atakos – šiais ir kitais simptomais gali pasireikšti nerimas. Ketvirtadienio vakarą globėjai susirinkę prie kavos puodelio ir kalbėjo apie nerimą ir kaip su juo „susidraugauti”.

Nerimą išgyvename visi – tai normali reakcija į grėsmes, su kuriomis susiduriame gyvenime. Galima sakyti, kad nerimas yra vidinis signalas, kuris praneša, jog mums gresia nemalonumai, pavyzdžiui, eidami vakare tamsia gatve bijome būti užpulti ar bijome viešai kalbėti. Iš tiesų nerimas ne tik perspėja apie pavojus, bet ir padeda su jais susidoroti, todėl visiškai normalu jį jausti prieš egzaminą, darbo pokalbį, ar netgi prieš džiaugsmingus mūsų gyvenimo įvykius, kaip persikraustymas į naujus namus. Tokiais atvejais nerimas padeda mums susitelkti ir tinkamai pasiruošti.

Tiesa, dažnai žmonės bando kovoti su nerimu, stengiasi savo gyvenimą sudėlioti taip, kad jis visai nekiltų, kadangi tai gali būti nemalonus ir varginantis jausmas. Vis dėlto, nerimas visuomet mums siunčia svarbią žinią, todėl labai svarbu jį priimti ir suprasti. Tuo labiau, kad ilgai viduje kaupiamas nerimas, kai bandoma nuo jo pabėgti, gali apie save pranešti kūno signalais – galvos, skrandžio skausmais, miego sutrikimais.

Susirūpinti reikėtų, kai nerimas pradeda trikdyti kasdienę veiklą (sunku eiti į darbą, rūpintis vaikais, mokytis, bendrauti), jeigu jį darosi sunku kontroliuoti, taip pat jeigu nerimas neatitinka realaus pavojaus (tarkime, bijoma išeiti iš namų, nes lauke gali nutikti kažkas blogo), galiausiai, jeigu jis trunka ilgą laiką ir labai išvargina. Reikėtų susirūpinti ir tada, jeigu dėl patiriamo nerimo žmogus pradeda vengti tam tikrų situacijų (pavyzdžiui, panikos atakas išgyvenantis žmogus gali atsisakyti vairuoti) – toks vengimas dažnu atveju tik dar labiau apriboja žmogaus gyvenimą, ir padidina nerimą. Taip įsisukama tarsi užburtame rate, ir laikui bėgant situacija gali dar blogėti – mokslininkai nerimo sutrikimus sieja su depresija, suicidinėmis mintimis, psichoaktyvių medžiagų vartojimu. Todėl pagalbos svarbu kreiptis nieko nelaukiant.

Kai kuriems žmonėms nerimą įveikti ar jį reikšmingai sumažinti padeda gyvenimo būdo pokyčiai: fizinis aktyvumas, atsipalaidavimo pratimų ir meditacijos praktikų mokymasis, ugdančių veiklų, hobių atradimas (keramika, dainavimas, literatūra, sodininkystė), o dažnam veiksminga būna psichologo pagalba.