Vaikystėje Laimutė labai stengėsi būti „geru vaiku“ – tokiu, kuris nenuvilia, atitinka lūkesčius ir siekia būti tobulas.
Kviečiame perskaityti jos jautrią istoriją ir kartu susimąstyti: ar iš tiesų egzistuoja tobulas vaikas? O gal tobulas suaugusysis? Tikrovė paprasta
tobulų vaikų nėra, kaip nėra ir tobulų suaugusiųjų. Tačiau yra vaikų, kuriems labiausiai reikia suaugusiųjų, gebančių juos išgirsti, suprasti ir atliepti jų emocinius poreikius.
Manau, kad kalbant apie tai, kad nėra tobulų vaikų, reikėtų pradėti nuo savęs ir nuo asmeninių patirčių. Vaikystėje man atrodė (to niekas neprašė), kad meilę reikia užsitarnauti. Ne pažymiais, ar darbais, o tuo jausmu, kad tėvai manimi didžiuojasi. Kiekvienas jų atodūsis, žvilgsnis, ar tyla manyje skambėdavo garsiau nei žodžiai. Aš labai stengiausi būti „gerų vaiku“. Stengiausi nesiginčyti, nesukelti rūpesčių ir pasiekti daugiau, nei iš manęs tikėjosi. Atrodė, kad jei suklysiu, tai nuvilsiu ne tik juos, bet ir prarasiu dalį jų meilės. Todėl vaikystėje dažnai gyvenau įtampoje. Bijodavau klaidų, bijodavau būti nepakankamai gera. Net maži dalykai: prastesnis pažymys, nepasisekęs bandymas, ar net netinkamai pasakytas žodis viduje virsdavo kaltės jausmu. Išmokau slėpti savo liūdesį, pyktį ir baimes, nes maniau, kad stiprus ir patogus vaikas yra lengviau, stipriau mylimas. Tapti „geru vaiku“ man nepavyko. Daug svarbiau, kad gebėjau išreikšti savo jausmus, būseną, o šalia esantys – juos suprasto ir atliepė. Supratau svarbų dalyką – vaikas neturi užsitarnauti teisės būti mylimas. Tobulų vaikų nėra, bet yra tokių, kuriems reikia suaugusiųjų, kurie atlieptų jų emocinius poreikius. Šiurpuliukai kūnu nubėga, kai pagalvoju, kad Lietuvoje yra vaikų, kurie savo poreikių išsakyti negali, arba neturi kam. Jei galvojate tapti tokiu žmogumi kreipkitės į globos centrus, kurie veikia visoje Lietuvoje.
#Globoscentrai Vaikai yra vaikai. Alytaus rajonas Vaikai yra vaikai
