Globotoja Aldona: „Gebėjimas būti motina kyla ne iš pavyzdžio vaikystėje, o iš prigimties“
Tris biologinius, du globotus vaikus užauginusi ir iki šiol į savo namus net pačius mažiausius likimo nuskriaustus mažylius priimanti Aldona Sadauskienė visada pasiruošusi apgobti juos savo meile ir šiluma. Asmeninio albumo nuotraukos.
Dauguose gyvenančią Aldoną Sadauskienę galima vadinti Mama iš prigimties. Tris biologinius, du globotus vaikus užauginusi ir iki šiol į savo namus net pačius mažiausius likimo nuskriaustus mažylius priimanti moteris visada pasiruošusi apgobti juos savo meile ir šiluma. Ji savo patirtimi įsitikino, kad gebėjimas būti motina turi ateiti nebūtinai iš vaikystėje matyto pavyzdžio, bet ir iš prigimties. Labiausiai moteriai gaila, kad būti motina savo vaikams duota ne visoms, nes pirmiausia tai reiškia begalinį džiaugsmą.
Aldonos kaip globotojos istorija prasidėjo prieš 14 metų, kai nusprendė savo jauniausiajai, namuose likusiai vienintelei dukrai namo parvežti draugę.
Vyresnieji du Aldonos vaikai – dukra ir sūnus – tąkart jau buvo sukūrę savo gyvenimus ir gyveno atskirai. Vyresnieji juokaudavo, kad namuose likusi jaunėlė – visų numylėta lepūnėlė. Norėdama nuplėšti tokią jauniausiajai dukrai klijuojamą etiketę, ponia Aldona sugalvojo, kad reikia į namus jai parvežti draugę. Tam, nors ir ne itin pritarė, tačiau atkakliai nesipriešino ir Aldonos sutuoktinis Stasys. Dabar ir jis neįsivaizduotų savo gyvenimo be visų vaikų.
Anuomet Sadauskų kelyje atsirado dvi trejų su puse ir ketverių su puse sesės, apsigyvenusios ir augusios jų namuose.
„Mūsų mažoji yra labai atjaučianti, supratinga, tad labai padėjo man ir su globojamomis mergaitėmis. Jos visos labai sutaria, net viena kitą vadina sesėmis“, – pasakojo moteris, kurią globojamos sesutės taip pat vadina mamyte.
Neseniai vyresnė globojama mergaitė sulaukė pilnametystės ir jau paliko globotojų namus. Jaunesnioji neseniai atšventė septynioliktąjį gimtadienį ir nerūpestingomis dienomis dar džiaugiasi globotojų namuose.
Aldonos ir Stasio Sadauskų namai vis prisipildo naujo vaikų klegesio, nes sutuoktiniai yra ir laikinieji globotojai, kurie visuomet yra pasiruošę laikinai globai priimti ir vos kelių mėnesių kūdikius. O jų jau būta ne vienas.
Pirmasis kūdikis sutuoktinių namuose atsirado, kai jie minėjo 25-ąsias tuoktuvių metines. Tada paskambino vaikų teisių specialistai, kurie teiravosi, ar jie turėtų galimybę priimti ir laikinai pagloboti vos metukų mergaitę. Paaiškėjo, kad tai buvo ta pati mažylė, kurią jie jau globojo, kai jai tebuvo mėnuo.
Aldona patikino, kad jai tikrai nėra skirtumo mylėti biologinį ar globojamą vaiką. Ypač savęs apsiginti negalintys kūdikiai moteriai kelia didelį gailestį ir norą glausti prie širdies. Su kiekvienu – mažu ar vyresniu – globotojai pavyksta užmegzti ryšį, o tam, pasak moters, daug nereikia – tik būti draugu, išklausyti, priglausti, paguosti, suprasti ir neteisti, o vėliau jau parodyti, kaip galima gyventi, elgtis ir mąstyti kitaip.
Moteris patikino, kad niekada nesigailėjusi sprendimo tapti globotoja ir kad to nekeistų.
Pasiteiravus, iš kur pas ją telpa tiek gėrio ir meilės, galbūt visa tai atsinešė iš savo vaikystės, Aldona patikino, kad kaip tik vaikystėje jautėsi nemylima savo motinos. Galbūt tai ir lėmė, kad dabar ji pati meilės vaikams nestokoja.
Be to, būdama globotoja ir dirbdama Alytaus šeimų centre, ji matė daugybę paklydusios motinystės pavyzdžių ir kaip jie skaudžiai paliečia niekuo nekaltus vaikus, kaip sužaloja jų gyvenimus, vaikystę ir neigiamai suformuoja jų mažą pasaulėlį.
„Būti mama pirmiausia reiškia didžiausią džiaugsmą, kurį visą gyvenimą lydi besąlygiška meilė ir rūpestis, kad vaikams sektųsi. Gaila, kad būti mama savo vaikams duota ne visoms moterims. Tam reikia ne tik įgūdžių, pavyzdžio, bet ir prigimtinio jausmo“, – kalbėjo globotoja ir trijų vaikų mama. Ji pridūrė, kad dažniausiai negebėjimas būti motina kyla ir iš praeities.
Ši Motinos diena Aldonai kitokia. Širdy kirba liūdesys ir nerimas, kad dėl pandemijos negali apkabinti visų savo vaikų. Kasmet ši šventė jai prasidėdavo triūsu virtuvėje, stalo ruošimu ir aplankyti atvažiuojančių vaikų laukimu.
„Turbūt man ir būtų didžiausia dovana kiekvieną jų pamatyti, apkabinti ir priglausti“, – viltingai atsiduso A. Sadauskienė.
