Savipagalbos idėja grindžiama teiginiu, kad visi žmonės turi vidinių išteklių, kuriuos galima sužadinti ir sutelkti, kai iškyla rimta problema. Savipagalba tai gebėjimas rasti savyje ir panaudoti šiuos išteklius bei laipsniškai keisti savo gyvenimą.
Užsiimdami savipagalba stengiamės pasinaudoti tuo, ką išgyvename, išdrįstame akis į akį susidurti su savo pačių skausmu ir naujai suvokiame atsakomybę už savo jausmus. Tokio proceso metu susigrąžiname savąjį ”aš” ir pradedame naudotis vidiniais ištekliais, kurių kiekvienas žmogus gali rasti savyje, jei gerai suvokia savo problemą. Savipagalba padeda sudaryti tam tikrą erdvę, kurioje asmuo, vienas ar drauge su kitais, ima tyrinėti tai, kas jam skausminga. Tai, kad susipažįstate su savo problema, giliau ją suvokiate ir priimate tokią, kokia ji yra (o ne eikvojate jėgas kovai su ja, pastangoms pabėgti nuo jos ar mėginimui pakeisti kitus) verčia keistis ir ieškoti galimų sprenimų.