„Kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku kartu susitikdavo pas Ežiuką
arba pas Meškiuką ir abu apie ką nors kalbėdavosi. Štai ir šiandien
Ežiukas pasakė Meškiukui:
– Kaip vis tiktai gerai, kad mes turim vienas kitą!
Meškiukas linktelėjo.
– Tu tik įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir neturi su kuo pasikalbėti.
– O kur tu?
– Manęs nėra.
– Taip nebūna, – pasakė Meškiukas.
– O jei manęs visai nėra?
– Tada tu kur nors išėjai ir dar nesugrįžai. Aš nubėgsiu, apieškosiu visą mišką ir tave surasiu!
– Tu jau viską apieškojai, – pasakė Ežiukas. – Ir nesuradai.
– Ko tu prie manęs prikibai? – supyko Meškiukas. – Jei tavęs nėra, tai ir manęs nėra.“
S. Kozlov „Ežiukas rūke“
Savipagalbos tikslas jauyra užkoduotas pačiame žodyje – tai pirmiausia pagalba sau. Į grupę dažniausiai susiburia bendrą sudėtingą situaciją išgyvenančių asmenų grupė ir dalinasi savo patirtimis, emocijomis, suvokimais – šitaip žmonės turi galimybę išsisakyti, išgirsti kitus, sulaukti palaikymo ir savyje rasti resursų įveikti emociškai sunkias būsenas.
Susidūrus su sunkumais ar iššūkiais galime pasijusti vieniši, bejėgiai, išsekę, atstumti, nesuprasti. Tada ypatingai reikia kitų žmonių palaikymo: supratimo, atliepimo, galimybės apie tai saugiai kalbėti.